„Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20)
Daugelyje mūsų planetos vietų siaučia kruvini karai, atrodo, kad jie – begaliniai, paliečia šeimas, gentis bei ištisas tautas. Dvidešimtmetė Glorija pasakoja: „Sužinojome, kad sudegino vieną kaimą ir dauguma gyventojų liko be nieko. Su savo draugais pradėjau rinkti naudingus daiktus: čiužinius, drabužius, maistą. Išvykome ir po aštuonių valandų kelionės sutikome nelaimės aptiktų žmonių. Išklausėme jų pasakojimus, šluostėme ašaras, apkabinome, guodėme... Viena šeima mums patikėjo: „Mūsų mergytė buvo name, kurį sudegino ir mums atrodė, kad mirštame su ja. Jūsų meilėje atradome jėgų atleisti tiems žmonėms, kurie visą tai padarė!“
Ir apaštalas Paulius tai patyrė: būtent jis, krikščionių persekiotojas, visiškai netikėtai savo kelyje sutiko besąlygišką meilę Dievo, kuris paskui jį išsiuntė kaip susitaikinimo pasiuntinį Kristaus vardu.
Jis tapo aistringu ir patikimu mirusio ir prisikėlusio Jėzaus liudytoju. Jėzus sutaikino su savimi pasaulį, idant visi galėtų susipažinti ir patirti bendrystę su Juo ir su broliais. Pauliaus dėka Evangelijos žinia pasiekė ir sužavėjo net pagonis, kurie buvo laikomi labiausiai nutolusiais nuo išganymo: susitaikinkite su Dievu!
Taip pat ir mes, nepaisydami drąsą atimančių klaidų ar iliuziją sukuriančių garantijų, kurios skatina galvoti, jog mums to nereikia, galime leisti, kad Dievo gailestingumas – perdėta meilė! – išgydytų mūsų širdį ir padarytų mus pagaliau laisvus dalintis šiuo lobiu su kitais.
Dievas sutaikino mus su savimi.
Taip prisidėtume prie Dievo sumanyto taikos plano visai žmonijai ir kūrinijai, plano, kuris įveikia istorijos prieštaravimus, kaip Chiara Lubich siūlo viename savo rašte: „Ant kryžiaus, savo Sūnaus mirtimi, Dievas parodė mums aukščiausią meilę. Dėka Kristaus kryžiaus Jis sutaikino mus su savimi. Ši pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa šiandien yra itin svarbi.
Tai apreiškimas, kurio visa žmonija laukia: taip, Dievas su savo meile yra arti visų, jis aistringai myli kiekvieną.
Mūsų pasauliui reikia šios žinios, tačiau galime ją skelbti tik tuomet, jei pirmiausia dar kartą paskelbiame ją sau patiems, jei jaučiamės šios meilės apsupti, net ir tuomet, kai viskas atrodo priešingai (...).
Visas mūsų elgesys turi įrodyti šią mūsų skelbiamą tiesą. Jėzus aiškiai pasakė, kad, jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu. Mylėkime vieni kitus kaip Jis mus mylėjo, be atsiribojimų ir išankstinių nusistatymų, bet atviri priimti ir vertinti teigiamas mūsų artimo vertybes, pasiruošę atiduoti gyvybę vieni už kitus. Tai yra aukščiausias Jėzaus įsakymas, krikščionių skiriamasis ženklas, galiojantis šiandien lygiai kaip ir pirmųjų Kristaus pasekėjų laikais. Gyventi šiuo žodžiu reiškia tapti sutaikintoju.“
Taip gyvendami praturtinsime savo dienas draugystės ir susitaikinimo gestais savo šeimoje ir tarp šeimų, savo Bažnyčioje ir tarp Bažnyčių, kiekvienoje visuomeninėje ar religinėje bendruomenėje, kuriai priklausome.
